Image

Čia rasite naująją tinklapio www.sarmas.lt versiją!

    NAUJIENOS    APIE MUS    VEISLYNAS    ŠUNŲ MOKYKLA    ŠUNŲ SPORTAS    NUORODOS    KONTAKTAI

  ImageVokiečių aviganio paskirtis
  ImageVokiečių aviganių veislės ištakos
  ImageGrynaveislių vokiečių aviganių atsiradimas
  ImageVeislės standartas

  ImageVokiečių aviganių veislinė apžiūra (KOERUNG)
  ImagePatinėlis ar kalaitė. Ką pasirinkti?
  ImageRytų Europos aviganis

Image

Vokiečių aviganio paskirtis

 

Vokiečių aviganis - nepaprastai populiarus ir universalus šuo. Pasaulinę šlovę ši jauna veislė pelnė savo išskirtinėmis charakterio ypatybėmis ir puikiomis darbinėmis savybėmis.

Aiškiai išreikštas gynybinis instinktas, sugebėjimas veikti savarankiškai atliekant apsaugines funkcijas ir tuo pat metu besąlygiškas paklusimas šeimininkui, ypatingas prieraišumas, žaismingumas, noras mokytis, džiaugsmingas komandų atlikimas, drąsa ir užtikrinti veiksmai neįprastoje situacijoje - štai kertinės vokiečių aviganio charakterio ypatybės būdingos šiai šunų veislei. Veislei, kuri įtiks kiekvienam šunų mylėtojui teisingai pasirinkusiam sau keturkojį draugą, nes vokiečių aviganis pasižymi dar ir individualiomis charakterio ypatybėmis - vieni užsikrovę sau atsakomybės naštą, ryžtingi ir pasiryžę džiaugsmingai įvykdyti šeimininko komandas; antri pasižymi intelektu, jautrumu ir noru mokytis; treti yra temperamentingi, pasitikintys savimi ir susivaldantys.

Būsimajam vokiečių aviganio šeimininkui reikia tiksliai žinoti ko jis nori iš savo šuns ir žinant tai pasirinkti tinkamą partnerį - šuniuką ar suaugusį šunį. Netinkamai pasirinktas šuo, laikomas netinkamomis sąlygomis, pridarys daug rūpesčių ir pakenks veislės prestižui, nes paveldėtos geriausios šuns savybės liks nepanaudotos. Atitinkamai auklėjant ir auginant galima suformuoti tam tikrą šuns elgseną, tokią kokios pageidauja šeimininkas: šeimos numylėtinio, tarnybinio šuns, parodų žvaigždės, sarginio ir apsauginio, aklųjų vedlio, šuns gelbėtojo, aviganio ar kino aktoriaus.

Vokiečių aviganis - gražus šuo. Eksterjero parodose nedaugelis šunų veislių gali jam prilygti laikysenos didingumu ir kilnumu, riščios laisvumu ir lengvumu būdingu tik šiai šunų veislei. Vokiečių aviganis gali būti puikiu parodiniu šunimi, tuo pat metu gerai dresuotu ir galinčiu apginti šeimą, namus, turtą ir turinčiu tokį meilų charakterį, kad taptų pačiu geriausiu Jūsų vaikų draugu. Kiekvieno šuns privalumai ir trūkumai pirmiausiai priklauso nuo auklėjimo, aplinkos poveikio, priežiūros ir dresūros.

Kad vokiečių aviganis taptų toks, koks jis yra šiandien, turime būti dėkingi rotmistrui Maksui fon Štefanicui (1864-1936). Visą savo gyvenimą jis paskyrė tam, kad išveistų idealų darbinį ir tarnybinį šunį, sugebantį atlikti įvairias funkcijas. Tai ne tik pėdsekystė, paklusnumas ir gynyba, bet labai reikalinga ir naudinga pačiam žmogui tarnyba, tokia kaip civilinių ir karinių objektų sargyba ir apsauga, narkotikų ir sprogmenų paieška, žmonių ieškojimas po griuvėsiais ar sniego lavinomis, avių bandų ganymas, aklųjų vedimas arba tiesiog kompanijos palaikymas.

 

Į pradžią

Image

Vokiečių aviganių veislės ištakos

 

Pačios seniausios naminių šunų iškasenos priklauso gyvūnams, gyvenusiems prieš dvylika tūkstančių metų. Tačiau tiksliai nėra žinoma, kada vilkas rado kelią į žmogaus būstą ir pasiliko ten gyventi. Kad tik vilkas galėjo būti visų šiandien žinomų šunų veislių protėvis - mokslo jau yra įrodyta.

To meto žmogaus ir žvėries gyvenimo būdo panašumas palengvino evoliucijos procesą, kurio metu laukinis žvėris tapo naminiu gyvūnu. Ir vilkas, ir žmogus, kad išgyventų visur ir visokiais būdais ieškojo maisto, gal netgi vienas kitam iš po nosies nugvelbdami grobį. Tačiau vilkas ir žmogus nebuvo konkurentai, jie tik pasinaudodavo vienas kito sugebėjimais. Vilkas gerai pažinojo žmogų, sekdavo paskui žmonių gentį, perspėdavo juos apie gyvūnų pasirodymą arba apie pavojų. O žmogui, matyt, būdavo malonu pažaisti su mažais vilkiukais, juos prisijaukinus. Taigi "naminis vilkas" egzistavo žymiai anksčiau už tuos gyvūnus, apie kurių iškasenas buvo minėta pradžioje.

Situacija kardinaliai pasikeitė, žmogui pradėjus verstis gyvulininkyste. Buvęs žmogaus partneris laisvamanis vilkas tapo pavojingas priešas, kadangi pradėjo medžioti gana lengvai pasiekiamą grobį - naminius gyvulius. Tačiau plėšriajam vilkui dabar jau pasipriešino kitas gyvas padaras. Tai buvo šuo. Prijaukintų "naminių vilkų" vaidmuo išaugo, nes jie, gyvendami su žmogumi, o kartu ir su naminiais gyvuliais, laikė juos savo gimtąją gauja, kurią reikia saugoti ir ginti.

Gal kaip tik tuo metu žmogus nusprendė užsiimti selekcija. Patys didžiausi ir stipriausi šunys saugojo bandas, o turintys jautrią uoslę - lydėdavo medžiotojus; sargūs šunys pasilikdavo gyvenvietėse su moterimis. Jei gimdavo šuniukai, turintys išskirtinį požymį - neįprastą kailio spalvą ar mažą ūgį - juos palikdavo ir augindavo įdomumo dėlei. Argi to meto žmogus negalėjo patirti malonumą bendraudamas su gražiu, neįprastu šunimi, kokį patiriame mes, bendraudami su savo augintiniu. Taip einant šimtmečiams atsirado daugybė šunų veislių.

Sarginiai šunys, saugantys bandas, arba ganymo šunys turėjo būti dideli, stiprūs ir ryžtingi, kad sugebėtų nubaidyti vilkus ir dvikojus vagis. Būtent tokie šunys buvo labiausiai vertinami žmonių, besiverčiančių gyvukininkyste. Tačiau atsiradus šaunamajam ginklui, žmogus jau galėjo lengvai pats apginti savo bandas nuo plėšrūnų, o vagims atbaidyti nebereikėjo tokių grėsmingų šunų - tai padarydavo įprasti kaimo šunys.

Tačiau Vokietijoje išliko keletas ganymo šunų rūšių, kurios saugojo valstiečių sodybas ir gyvenvietes. Tie šunys tapo labiau sugyvenami ir mažiau ištvermingi. Tais laikais bandas iš ganyklų į gyvenvietes ir atgal reikėdavo varyti keletą dienų, o kartais ir savaičių. Šitų kelionių metu bandas lydėdavo tvirti, ryžtingi šunys - varovai, kurie, matyt, buvo kilę iš pirmųjų ganymo šunų.

Plėtojantis pramonei, o ypač tekstilės, avių auginimas kaip žaliavos (vilnos) šaltinis toms pramonės šakoms tapo labai svarbus. Tuo pat metu labai sparčiai pradėjo augti žemės ūkis. Avių bandoms ganyti prireikė visiškai naujos šuns veislės - aviganio, kuris privalėjo tirštai gyvenamose ir intensyviai dirbamose žemėse ganyti avis, suburti jas vienoje vietoje, neleisti nuklysti į pasėlius. Įvykdyti šias užduotis turėjo greitas, dėmesingas, darbingas šuo, galintis ištisas dienas būti ant kojų, ir neišleisti iš akių avių bandos. Labai dideli reikalavimai buvo keliami aviganio sveikatai, jo gabumams ir norui dirbti. Jis turėjo būti pakankamai savarankiškas ganydamas bandą, bet tuo pat metu paklusti kiekvienai žmogaus komandai ir gana švelniai elgtis su avimis. Aiškiai iš reikštas polinkis ginti bandą nuo vagių ir kitų pavojų buvo vertinama kaip svarbi aviganio savybė.

Ieškodami tinkamo šuns, avių augintojai apsistojo ties šunimis varovais ir kaimo šunimis. Avių bandos ganymas labai panašus į vilkų elgesį jiems medžiojant gaujomis. Šuo, būdamas tiesioginis vilko palikuonis, paveldėjo šias svarbias savybes, o formuojant naująjį "darbininką" savo vaidmenį suvaidino apmokymas ir selekcija.

Tikrą revoliuciją Vokietijos avių augintojų tarpe sukėlė XVII amžiuje įvežta ispaniška plonavilnių avių veislė - merinosai. Viurtenbergas tuo laiku tapo Vokietijos avių augintojų gimtine, o ši vietovė - vokiečių aviganių veislės lopšiu.
        Avis visą laiką lydėdavo šunys, tai visiškai suprantama, kad į Vokietiją pateko ir ispanų avių ganymo šunys. Visiškai įmanoma, kad šie ganymo šunys iš Viurtenbergo ir Tiuringijos, kur taip pat buvo suvarytos didelės merinosų bandos, stipriai įtakojo aviganio veislės formavimą.

Vokiečių aviganiui buvo nesvarbu, iš kur kilę jo protėviai ir kaip jie atrodė. O to meto aviganių išvaizda, priklausomai nuo regiono, buvo pati įvairiausia. Jie skyrėsi ūgiu, kūno sudėjimu, ausų padėtimi (stačios ar nulėpusios), kailio struktūra (ilgaplaukiai, šiurkščiaplaukiai, trumpaplaukiai) bei spalva. Tačiau visus aviganius vienijo keli bendri bruožai - greita reakcija, begalinis darbštumas ir paklusnumas.

Tuo metu buvo manoma, kad aviganis turi būti maksimaliai panašus į vilką. Didžiausią paklausą turėjo pilkas, tankiu kailiu ir stačiomis ausimis šuo. Būtent tokie šunys buvo dažniausiai sutinkami Saksonijoje, Tiuringijoje, Viurtenberge ir ten naudojami veisimui.

Nors Viurtenbergo veislės aviganiui buvo charakteringos nulėpusios ausys, tačiau šių šunų uodegos padėtis buvo geresnė, jei lyginsime su Tiuringijos aviganiu, kuriems uodegos buvo užsuktos lanku ant nugaros. Viurtenbergo aviganiai buvo didesni ir stambesni, pasižymėjo gera kūno sandara ir eikliu bėgimu. Jie galėjo ryžtingai atakuoti priešininką, bet tuo pačiu turėjo ramų būdą. Švabų veislininkai paėmė iš Tiuringijos aviganių veislės stačias ausis ir gražų vilko kailio atspalvį, tuo pačiu padėdami veisimo pagrindus formuodami vokiečių aviganį tokį, kokį jį turime šiandien.

 

Į pradžią

Image

Grynaveislių vokiečių aviganių atsiradimas

 

Grynaveislių šunų veisimas prasidėjo XIX amžiuje Anglijoje, kur buvo organizuotos pirmosios šunų parodos. Šuo buvo vertinamas tik pagal išorinius požymius (eksterjerą). Šis naujas turtingų buržua pomėgis greitai paplito ir Vokietijoje. Daugelis vietinių veislių buvo suskirstytos į grupes ir tapo pripažintomis. Šunis pradėta veisti, remiantis įsivaizduojamu idealaus šuns paveikslu. Tai atsispindėjo sukurtuose veislių standartuose. Buvo išveista ir naujų veislių.
        Tuo laiku jau nebereikėjo tiek daug darbinių šunų kaip anksčiau, todėl juos perstojo vertinti už tai, kaip jie atlikdavo keliamas jiems užduotis, pirmenybė buvo atiduota gražiam šuns eksterjerui.
        Kad vokiečių aviganis tapo labai populiarus ir labai naudingas žmogui šuo, turime būti dėkingi rotmistrui Maksui fon Štefanicui (1864 - 1936). Visą savo gyvenimą jis paskyrė tam, kad išveistų idealų darbinį ir tarnybinį šunį, sugebantį atlikti įvairias funkcijas. M. Štefanicas ėmėsi įgyvendinti savo idėjas po to, kai 1899 metais palankė mažą parodą Karlsrujėje. Ten jis pamatė šunį, pranokusį visus įsivaizdavimus apie aviganį - tokio tobulo aviganio dar nebuvo matęs. Tai buvo patinas Hektoras fon Linksrheinas. M. Štefanicas nusipirko Hektorą savo veislynui Grafrate ir "perkrikštijo" Horandu fon Grafratu, suteikdamas jam pirmąjį eilės numerį vokiečių aviganių veislės knygoje (SZ1). Tais pačiais metais su draugu Arturu Mejeriu įsteigė vokiečių aviganių savininkų klubą (SV), kurio pirmuoju prezidentu tapo M. Štefanicas.
        "Tai darbinis šuo" - parašyta standarte prieš šimtą metų, taip liko iki šiol. Tai vėlgi M. Štefanico dėka. Jis ryžtingai priešinosi tam, kad būtų gerinamas tik šuns eksterjeras, nekreipiant reikiamo dėmesio į darbines aviganių savybes. Kad taip neatsitiktų, M. Štefanicas sukūrė šunų mokymo ir dresūros sistemą. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, nes suteikė galimybę mokyti šunis, laikantis vieningų reikalavimų, siekiant tobulinti jų įgimtus gabumus ir objektyviai įvertinti rezultatus.
        Vokietijoje pirmaisiais veislės gyvavimo metais kai kuriuos ilgaplaukius šunis kryžmino su tam tikrų kraujo linijų aviganiais (tada geros kokybės standartinių vokiečių aviganių buvo nedaug), kadangi pagrindinis dėmesys visada buvo skiriamas darbinėms savybėms. Šiandien vokiečių aviganių ilgaplaukiškumo sunku atsikratyti, nes šis požymis keliauja per beveik visas kraujo linijas kaip recesyvinis, o šunys su šiuo genu yra realizuojami ir naudojami planiniam veisimui.  Recesyvinis genas gali nepasireikšti keletoje kartų, kol nesusitinka du identiški recesyviniai genai, priklausantys kiekvienam iš tėvų. Šunims, turintiems tik vieną recesyvinį geną - tam tikro požymio nešėją, tas požymis nepasireikš, nes recesyvinio geno buvimas bus užmaskuotas porinio jam - dominantinio - geno veikimo. Šiuo metu yra išveista labai daug gerų standartinių vokiečių aviganių, tad ilgaplaukių šunų naudojimas veisimui nebeturi prasmės, kadangi jie ir toliau perdavinės šį požymį sekančioms kartoms.

 

Į pradžią

Image

Veislės standartas

 

Bendra išvaizda. Vidutinio dydžio, ištęsto korpuso, stiprus, raumeningas. Skeletas sausas, tvirtas. Patinų aukštis ties ketera 60 – 65 cm, svoris 30 – 40 kg; kalių atitinkamai 55 – 60 cm, 22 – 32 kg. Korpusas ilgesnis už ūgį 10 – 17 procentų.

Temperamentas. Stiprios nervinės sistemos, atidus, pasitikintis savimi, paklusnus, ištikimas ir nepatiklus svetimiems. Turi turėti aiškiai išreikštą kovinį instinktą, būti drąsus ir ryžtingas, kad galėtų tarnauti kaip sarginis, apsauginis, tarnybinis ar gynybinis šuo.

Galva. Pleišto pavidalo (ilgis sudaro maždaug 40 proc. aukščio ties ketera), sausa, ties ausimis saikingai plati, kaukolės ir snukio santykis 50 ir 50 proc. Žandikauliai gerai išsivystę, nosies nugarėlė tiesi, lūpos sausos, gerai prigludusios, tamsios spalvos. Nosis turi būti juoda.

Sakanda. Tvirta, žirkliška, dantys sveiki ir visi 42.

Akys. Vidutinio dydžio, migdolinės, truputį įstrižos ir neišsprogusios. Akių spalva kuo tamsesnė.

Ausys. Stačios ir vidutinio dydžio. Vertikalios, ausų galiukai aštrūs, kriauklės nukreiptos į priekį. Judant ar esant ramiam gali būti priglaustos.

Kaklas. Stiprus, raumeningas, be nuokaros. Kaklas su korpuso horizontale sudaro 45 laipsnius.

Korpusas. Viršaus linija tęsiasi nuo kaklo pagrindo per išreikštą keterą, truputį nuožulnią (lyginant su korpuso horizontale) nugarą ir šiek tiek nuožulnias strėnas. Nugara stipri, tvirta, raumeninga. Strėnos ilgos ir truputį nuožulnios. Krūtinė saikingai plati, krūtinkaulis – kuo ilgesnis ir išraiškingesnis. Krūtinės gylis sudaro 45 – 48 procentus aukščio ties ketera. Uodega turi būtinai siekti kulnus, bet ne ilgesnė kaip iki pėdos vidurio, nusvirusi nedideliu lanku ir tik susijaudinus gali būti pakelta iki horizontalės lygio.

Galūnės. Priekinės galūnės žiūrint iš bet kurios pusės – tiesios, o iš priekio visiškai lygiagrečios; petikaulis ir mentis vienodo ilgio ir dėl gerai išvystytų raumenų tvirtai prispausti prie korpuso; idealus mentės ir petikaulio kampas yra 90 laipsnių, galimas iki 110 laipsnių. Pėda yra maždaug 1/3 dilbio ilgio ir sudaro su juo 20 – 22 laipsnių kampą. Bet koks nukrypimas nuo šių kampų yra nepageidautinas, nes įtakoja šuns panaudojimo galimybes, ypač mažina jo ištvermingumą.
Užpakalinės galūnės truputį atitrauktos, žiūrint iš užpakalio visiškai lygiagrečios. Blauzdos ir šlaunies kaulai vienodo ilgio ir sudaro maždaug 120 laipsnių kampą, klubai gerai išvystyti, raumeningi. Kulnų sąnariai gerai išreikšti ir tvirti, pėda vertikali kulno sąnariui.

Judesiai. Ristūnas: galūnių kampai ir ilgis turi taip atitikti, kad bėgtų riščia, kilnodamas užpakalines ir priekines galūnes per korpuso ilgį be žymesnių viršaus linijos judesių aukštyn - žemyn. Bet koks užpakalinių galūnių kampo sumažinimas įtakoja šuns tvirtumą ir ištvermę, mažina panaudojimo galimybes. Esant tinkamoms korpuso ir galūnių kampų proporcijoms, riščia plati, galinga ir sukelianti lengvo judėjimo pirmyn įspūdį. Bėgant ramia ir tolygia risčia, galva palenkta į priekį, truputį pakelta uodega, o nuo ausų galiukų per keterą ir nugarą iki uodegos galiuko susidaro švelniai siūbuojanti ir nenutrūkstama nugaros linija.

Kailis ir jo spalva. Kailis su pavilne. Dengiamieji plaukai kuo tankesni, tiesūs, šiurkštūs ir gerai prigludę prie kūno. Juodi su raudonai rudomis, rudomis, geltonomis iki šviesiai pilkos spalvos laukymėmis. Vienspalvė juoda arba pilka su tamsiu šydu. Būtinai juodas balnas ir juoda snukio kaukė. Nedidelės baltos dėmės ant krūtinės arba kojų vidinės pusės taip pat galimos, bet nepageidautinos. Kaukės nebuvimas, šviesios akys, šviesios iki baltumo dėmės ant krūtinės ir vidinių pusių, šviesūs nagai ir raudonai rudas uodegos galiukas traktuojami kaip pigmentacijos nepakankamumas. Pavilnė šviesiai pilka, o balta – neleistina.

Trūkumai. Bet koks nukrypimas nuo standarto laikomas trūkumu arba defektu, kas turi būti nustatyta ir atitinkamai įvertinta.

Dideli trūkumai. Nukrypimai nuo standarto įtakojantys šuns kokybę, laikomi dideliais trūkumais:

Ausys – žemai į šonus styrančios, su raukšle, perlinkusios “stogeliu”, nestovinčios.
Pigmento stoka.
Stipriai pakenktas bendras tvirtumas.
Visi dantų nukrypimai nuo žirkliškos sankandos arba dantų formulės.

Defektai (diskvalifikacinės ydos):

Temperamento trūkumas, agresyvumas arba silpna nervinė sistema.
Sunki displazijos forma.
Monorchai arba kriptorchai, taip pat nevienodo dydžio ar neišsivysčiusios patinų sėklidės.
Sužalotos ausys ar uodega.
Išsigimimai.
Dantų sistemos trūkumai; nėra vieno trečio prieškrūmio (P3) ir kito danties, vienos ilties, vieno ketvirto prieškrūmio (P4), vieno pirmo krūminio (M1) arba antro krūminio (M2), visų trijų dantų arba dar daugiau.
Žandikaulio trūkumai; 2 mm. ir didesnė nesakanda, perkanda, tiesi sakanda visoje kandžių srityje.
Nukrypimas nuo standarto numatytų ūgio normų 1 cm. ir daugiau į vieną ar į kitą pusę.
Albinizmas.
Balta kailio spalva.
Ilgi plaukai su pavilne arba be pavilnės.

 

Į pradžią

Image

Vokiečių aviganių veislinė apžiūra (KOERUNG)

 

Terminas "koerung" vokiečių kalboje reiškia selekciją ir turi atitikmenį - "būti atrinktam". Naudojamas žemės ūkyje - arklių, raguočių, kiaulių veisime ir tik atsiradus grynaveisliams šunims, buvo pradėtas vartoti kinologijoje.

Nuo pat vokiečių aviganių veislės atsiradimo, veisiant juos, buvo laikomasi principo užfiksuoto veislės standarte, kad vokiečių aviganis - tai darbinis šuo ir jei veisime nesilaikoma šito principo, tada tai nėra vokiečių aviganių veisimas!

Vokiečių aviganių veislinė apžiūra - svarbus zootechninis renginys, kurio pagrindinis tikslas atrinkti geriausius veislinius reproduktorius tiksliai įvertinus jų elgseną, darbines savybes ir anatominius duomenis.

Sėkmingai praėjus veislinę apžiūrą yra gaunamas leidimas šuns veisimui 1-iems, 2-iems metams arba po antros veislinės apžiūros - visam laikui. Šunys nepraėję pirmosios veislinės apžiūros gali vėl bandyti laikyti dar kartą. Jei šuo praeina ir antrąją veislinę apžiūrą, tai jam suteikiamas leidimas veisimui visam laikui, t.y. kol jam nesueina 8 metai. Kai šuniui sueina 8 metai jo kiorungas (leidimas veisimui) automatiškai nebetenka galios. Šunys nepraėję veislinės apžiūros (netgi su puikiais eksterjero įvertinimais ir dresūros pasiekimais) veisimui nenaudojami. Veislinės apžiūros rezultatai yra fiksuojami ir saugomi SV būstinėje.

Apžvelgsime šiuo metu Lietuvoje vykdomų vokiečių aviganių veislinių apžiūrų (koerung) tikslus, sąlygas ir tvarką.

 

Veislinės apžiūros (KOERUNG) tikslas

 

Veislinės apžiūros tikslas - geriausių šunų atranka iš viso, praėjusių eksterjero parodas ir gavusių reikiamus įvertinimus veisliniam darbui, šunų būrio, o taip pat darbinių šunų veisimo krypties palaikymas naudojant veisliniam darbui šunis su puikiomis darbinėmis savybėmis.

Veislinės apžiūros tiesioginė paskirtis - neleisti naudoti veisliniame darbe šunų su silpna psichika ir bloga elgsena, išaiškinti šunis su pageidaujamu elgsenos tipu ir tvirta nervine sistema ir rekomenduoti juos veisimui, tuo pačiu nuolat gerinant vokiečių aviganių veislės darbines savybes.

 

Veislinės apžiūros (KOERUNG) salygos

 

Kad šuo galėtų dalyvauti veislinėje apžiūroje, kuri vyksta Lietuvoje, turi būti įvykdytos šios sąlygos:
- šuns savininkas turi turėti galiojantį, pripažintą FCI, šuns kilmės liūdijimą (originalą);
- minimalus kalės ar patino amžius apžiūros dieną - 18 mėnesių;
- šuns savininkas turi būti LKD narys;
- ne mažiau kaip trys parodų įvertinimai "puikiai" ar "labai gerai" (patinui tik "puikiai") nuo dviejų skirtingų teisėjų;
- išlaikyti dresūros egzaminai pagal IPO 1 (B dalį) arba IPO 1;2;3 ar SchH 1;2;3 reikalavimus;
- šuns savininkas turi turėti šuns klubo ir alkūnės sąnario displazijos tyrimų rezultatus.

 

Veislinės apžiūros (KOERUNG) vykdymo tvarka

 

Veislinės apžiūros vykdymo vietą ir laiką nustato Lietuvos vokiečių aviganių savininkų klubo (LVASK) sudaryta veislinių apžiūrų komisija.

Veislinės apžiūros metu teisėjas privalo patikrinti šuns tatuiruotės numerio atitikimą kilmės liudijime įrašytam numeriui, užregistruoti pagrindinius šuns išmatavimus, padaryti išsamų šuns konstitucijos, dydžio, sandaros, kondicijos, sąnarių, žingsnio, stovinčio ir judančio šuns įvertinimo, charakterio, nervų sistemos, reakcijos į šūvį, gynybinių savybių aprašymą.

Veislinė apžiūra vykdoma ne mažesnėje kaip 70 x 80 metrų aikštelėje, kurioje turi būti dvi uždangos figūrantui pasislėpti ir parodinis ringas.
Veislinė apžiūra vykdoma keliais etapais:

 

I etapas

 

Veislinės apžiūros dalyviai susirenka prie įrengto parodinio ringo. Teisėjas susipažysta su kiekvienu dalyviu, patikrina šuns tatuiruotę, dantis ir sukandimą, patinams patikrina sėklides, testuoja šuns psichiką, o po to patikrina šunų reakciją į šuvį (grupėmis po 5 šunis). Apžiūrint šunis, šuns elgesys teisėjo atžvilgiu turi būti neutralus.

 

II etapas

 

Tai testas skirtas išsaugoti ir užtvirtinti veislės darbines savybes. Šio testo pagrindas - šuns elgsenos tipo nustatymas, nes kiekvienas šuo, pretenduojantis į veislinį darbą, turi būti: ryžtingas ir drąsus, su aiškiai išreikšta aktyvia gynybine reakcija ir sugebėjimu savarankiškai (kai nėra šalia šeimininko) grumtis ir nugalėti (sulaikyti) nusikaltėlį.

Veislinės apžiūros dalyvis veda šunį prie kairės kojos be pavadėlio link uždangos, kurioje slepiasi figūrantas. Likus 5 m. iki uždangos, iš jos iššoka figūrantas ir juos atakuoja. Šuo turi nieko nelaukdamas pats atakuoti figūrantą ir sugriebti jį už "rankovės", po ko figūrantas atlieka "takelį", grumdamasis su šuniu, susmūgiuoja steku jam 2-3 kartus į keteros sritį ir pagal teisėjo komandą sustojęs nurimsta. Po to seka dalyvio (šeimininko) komanda šuniui "duok", "baik" ar "aus" ir šuo turi paleisti rankovę. Veislinės apžiūros protokole būtinai pažymima ar šuo įvykdė komandą ir paleido "rankovę" ar ne.

Toliau seka priešpriešinė ataka. Dalyvis su savo šuniu eina į pirmąją uždangą ir laukia kol iš antrosios nepasirodys figūrantas. Kai figūrantas, šūkaudamas ir mojuodamas (kad atkreiptų šuns dėmesį), išbėga iš antrosios uždangos, dalyvis, pagal teisėjo nurodymą, paleidžia šunį, kad šis sulaikytų nubėgantį figūrantą. Nubėgus šuniui pusę kelio iki figūranto, šis staigiai apsisuka ir puola atbėgantį šunį laikydamas aukštai pakeltą ranką su steku ir surikdamas. Po to kai šuo nustveria "rankovę", figūrantas daro "takelį" ir imituoja 2-3 smūgius steku, o pagal teisėjo nurodymą sustoja ir nurimsta. Po to seka dalyvio (šeimininko) komanda šuniui "duok", "baik" ar "aus" ir šuo turi paleisti rankovę. Veislinės apžiūros protokole būtinai pažymima ar šuo įvykdė komandą ir paleido "rankovę" ar ne.

 

III etapas

 

Šuo yra išmatuojamas. Fiksuojami šie šuns matmenys:
- ūgis ties ketera;
- krūtinės gylis;
- krūtinės apimtis;
- svoris;

Gauti duomenys surašomi į veislinės apžiūros protokolą.

 

IV etapas

 

Teisėjas padaro išsamų šuns konstitucijos, dydžio, sandaros, kondicijos, sąnarių, žingsnio, stovinčio ir judančio šuns įvertinimo, charakterio, nervų sistemos, reakcijos į šūvį, gynybinių savybių aprašymą.

 

Į pradžią

Image

Patinėlis ar kalaitė. Ką pasirinkti?

 

Sprendžiant ką pasirinkti - patinėlį ar kalaitę - dauguma žmonių vadovaujasi jausmais, o jei tai pirmas šuo - tai ir nepaaiškinamomis nuogirdomis ir mitais. Didelė dalis žmonių pakeičia savo nuomonę išgirdę patyrusių šunų augintojų argumentus apie šuns lyties privalumus ir trūkumus. Štai keletas pagrindinių:

1. Renkantis - patinėlį ar kalaitę - visų pirma reikia atsižvelgti į pasirenkamo gyvūno charakterio ypatybes.
Patinėlis pagal charakterį labiau laisvamanis, jo nepriklausomybės siekimas yra žymiai stipresnis nei kalaitės, o tai reiškia, kad patinėlį teks auklėti griežčiau, kas pradedančiam šunininkui gali ir nepavykti.
Kalaitė pagal charakterį  prieraišesnė, jos psichika subtilesnė, reikalaujanti žymiai jautresnio elgesio. Jei šeimoje yra mažų vaikų geriau būtų įsigyti  kalaitę.

2. Kai kurie žmonės nutaria įsigyti patinėlį tik todėl, kad nenori turėti problemų susijusių su kalaičių rujojimu. Tačiau visiškai nuo lytinio potraukio problemų jie nepabėgs, nes jei kalaitė rujoja 2 kartus per metus (ruja tesiasi apytikriai 21 dieną), tai patinėlis lytinį potraukį jaučia ištisus metus ir jeigu Jūsų kaimynai laiko kalaites, tai ir Jums vertėtų įsigyti kalaitę, kitaip Jūsų patinėlis ištisas savaites bus apsvaigęs nuo "meilės", taps nepaklusnus, atsisakys ėsti, los, kauks ir inkš prie durų ir pirmai progai pasitaikius stengsis pasprukti pas tą kalaitę, kuri tuo metu rujoja. Be viso šito, patinėlis žymės savo teritoriją šauniai pakeldamas užpakalinę koją visur ir ant visko ir būkite pasiruošę tam, kad dauguma gėlių ir žalumynų iki šiol puošusių Jūsų namų aplinką papraščiausiai nuruduos ir nudžius. Daug ką patinėlio elgesyje galima pakeisti protingai jį auklėjant, o paskutinė ir veiksmingiausia priemone tampa kastracija. Po kastracijos labai aktyvūs ir netgi agresyvūs patinėliai keičia savo elgseną, tampa gerokai ramesniais ir tingesniais.

3. Daugelis žmonių atsisako kalaitės vien dėl to, kad ši rujoja. Dabartiniu metu esama įvairių medikamentų, kurie panaikina rujojančios kalaitės kvapą arba atitolina ar visiškai sustabdo rujojimą. Tačiau tai nėra panacėja nuo visų nemalonumų, nes pasiruošusią poravimuisi kalaitę patinėlis gali sukergti ir neužuodęs kvapo, o medikamentai atitolinantys ar sustabdantys rują,  yra hormoniniai ir gali turėti šalutinį poveikį - sukelti gimdos uždegimą. Kalaitės sterilizavimas išsprendžia visas rujojimo problemas ir retai kada neigiamai paveikia kalaitės fizinę ir psichinę būklę. Teisingai šeriant ir pasiūlant reikiamą fizinį krūvį kalaitė tikrai išvengs papildomo svorio. Tačiau po sterilizacijos kai kada atsiranda šlapimo nelaikymas.
Taigi rujos metu kalaitę reikėtų labai atidžiai prižiūrėti, nes tuo metu ji tampa nerami, gali nepaklusti ir paprasčiausiai pabėgti. Tik prieš rują ir jos metu kalaitė pradeda žymėti savo teritoriją, labai dažnai ir įvairiose vietose tūpčiodama ir šlapindamasi. Ruja būna du kartus per metus ir trunka vidutiniškai apie tris savaites ir jei neplanuojate turėti šuniukų, tai tuo metu prie kalaitės neprileiskite jokio patinėlio.

4. Ir patinėliai, ir kalaitės vienodai mėgsta pagyrimus ir glamones.

5. Patinėliai yra didesni ūgiu, sunkesni svoriu ir stipresni jėga už kalaites, o tai reiškia, kad patinėlį nulaikyti ir suvaldyti bus  reikalinga žymiai didesnė žmogaus fizinė jėga, nei reikėtų norint suvaldyti kalaitę.

6. Jei šunį perkate aktyviam poilsio praleidimui ar norite dalyvauti šunų sporto varžybose, eksterjero parodose, tai verčiau rinkitės patinuką.

7. Jei norite tapti veislininku ar šiaip turėti šuniukų, tai pasirinkimo neturite - teks įsigyti kalaitę ir kiek įmanoma geresnę.

 

Į pradžią

Image

Rytų Europos aviganis

 

Senieji Lietuvos šunininkai, Rytų Europos aviganių mylėtojai, menantys Tarybų Sąjungos laikus ir tuo metu joje karaliavusią šią vietinę aviganių veislę, vėl turi galimybę atgaivinti ją Lietuvoje.

Rusijoje, Rytų Europos aviganių mylėtojų entuziastų dėka, buvo išsaugoti šios veislės atstovai ir nuosekliai dirbamas veislinis darbas, t.y. šunys yra veisiami, vykdoma jų atranka ir jiems išduodami kilmės dokumentai.

Štai keli šios veislės mylėtojai Lietuvoje jau turintys Rytų Europos aviganius su kilmės dokumentais:

 

PhotoPhotoPhotoPhoto

Vilnietė Livija Vaitkevičienė su savo augintine

 

PhotoPhotoPhoto

Šiaulietis Vilius Niauronis su savo augintiniu

 

Į pradžią

 

Copyright © 2010 Šarmas. Visos teisės saugomos. Tinkle nuo 2000 - versija 6.1.4
Be raštiško autoriaus sutikimo medžiagą iš šio tinklapio naudoti draudžiama.
Vokiečių aviganių veislynas ''Šarmas'' - Vilniaus g. 50a, LT - 76263 Šiauliai, Lietuva.
Mob. telefonai: +370 681 18664 ir +370 654 38089; el. paštas: veislynas@sarmas.lt